Turkiškų lempų istorija siekia XIII amžių, kai turkai iš Vidurinės Azijos migravo į Anatolijos regioną ir pradėjo kurti savo civilizaciją. Proceso metu jie buvo paveikti aplinkinių kultūrų, tokių kaip Bizantija, Persija ir Arabija, ir suformavo meninį stilių, kuriame susimaišė islamas ir turkų tautinės savybės. Turkiškas apšvietimas yra vienas iš šio stiliaus atstovų, kuris atspindi turkų žmonių meilę šviesai ir spalvoms, pagarbą ir gyvenimo bei gamtos vertinimą.
Iš pradžių turkiškos lempos daugiausia buvo naudojamos kaip apšvietimo įrankiai religinėse ir politinėse vietose, tokiose kaip mečetės ir karališkieji rūmai. Vėliau jie pamažu paplito liaudyje ir tapo būtinu namų puošybos elementu. Turkijoje kiekvienuose namuose yra bent vienas turkiškas šviestuvas, kuris yra ne tik praktiškas daiktas, bet ir laimės bei sėkmės simbolis. Per šventes ar ypatingas progas žmonės uždega turkiškus žibintus melsdami Dievo apsaugos ir palaiminimo.
Be to, turkiškų lempų kilmė taip pat glaudžiai susijusi su Turkijos stiklo pramonės plėtra. Pramonė prasidėjo Seldžiukų imperijos laikais (XII a. po Kr.), o viršūnę pasiekė Osmanų imperijos laikais, kai Stambulas tapo stiklo gamybos centru. Šio proceso metu įgudę Turkijos meistrai į stiklo lempų gamybą integravo unikalų islamo mozaikos meną, todėl ši lempa tapo ne tik praktiška, bet ir didesne menine verte.
Apskritai turkiškų lempų istorija yra glaudžiai susijusi su jos kultūros ir meno raida. Tai ne tik Turkijos žmonių gyvenimo dalis, bet ir svarbi jos kultūros bei tradicijų apraiška.
